He lives like a king...

Jau ir taip sudėtingas gyvenimas gali tarpti dar sudėtingesniu po to, kai sutinki savo svajonių moterį ir ji tiesiog pradingsta tau nespėjus jos deramai paturėti. Jau ir taip niekuomet ramiai neegzistavęs Billis dabar savo būtyje marinosi dar nerimastingiau. Nė karto nebuvo rimtai susižavėjęs jokia moterimi ar, nebūkim seksistai, vyru ir dabar išgyveno širdies kančias. Pastoviai atrasdavo save apie Helą galvojantį, apsėdo nevaldomas seksualinis apetitas, seksualinis įsiaistrinimas, kurį malšindavo teršdamas servetėles ar kabindamas šviesiaplaukes, kurias krušdavo šuniuko poza – būdavo tiesiog lengviau įsivaizduoti Helos veidą. Neįtikėtina kaip gerai jį įsidėmėjo. Tas lūpas... Uuuuch tos lūpos! Norėjo jas bučiuoti ir norėjo jausti jas apie savo „galvutę“. Gal ir gerai, kad gyvena vienas. Net paauglystės ar žalios jaunystės laikais nebuvo toks išbadėjęs kūniškų malonumų. Tik žinoma gaila, jog nė su viena partnere nepavykdavo patenkinti tos klaikios tuštumos. Nukreipinėdamas mintis William`as dirbo: kūrė, išradinėjo, stengėsi geriau atrodyti: sportavo. Jautė visa esybe, jog Hela pasirodys. Ji beveik pažadėjo pasirodyti. Billas negalėjo žinoti, net nutuokti kaip tąnakt skersgatvyje jautėsi ji, tačiau juodu apgaubusi seksualinė energija buvo iš ties ypatinga.
Lindėjo užsidaręs savo dirbtuvėse iki kol akys lipti pradėjo. Pasirąžė. Jautėsi tiesiog mirtinai pavargęs. Eilinį kartą prarado laiko nuovoką. Kai kimba kažko daryti, tai Dieve padėk... Viskas aplinkui išnyksta! Net neturėjo jėgų eilinį sykį sau priminti, jog iškruštų gyvą velnią iš Helos, jeigu toji tik pasirodytų. Atsirastų jėgų tam, ooooi tikrai atsirastų. Norėtų mirti jai tarp kojų su jos drėgna, sūroka ir truputį rūgštoka važyna savo burnoje. Paskutines jėgas išeikvoja higienos procedūroms atlikti. Į savo milžinišką lovą krenta kaip negyvas. Jautė, kaip atsipalaiduoja pavargęs, netgi kiek įsisopėjęs kūnas. Nulūžta per dvi, tris sekundes.
Ji ir jis tūžmingai vartėsi šlapioje, kimbančioje žemėje. Mylėjosi aistringai kovodami dėl teisės būti viršuje. Spaudė standžias, į delnus netelpančias jos krūtis rankose, jų įkaitusius kūnus skalavo stipriai prapliupęs dangus. Tamsa. Šalikelė. Tamsus, gąsdinantis miškas supo juos iš visų pusių. O jie dulkinosi it išprotėję. Kiekviena frikcija padovanodavo vis nuostabesnių potyrių. Bučiavo, laižė, kandžiojo purviną jos kūną. Nenorėjo, kad tai baigtųsi...
Shoot to thrill, play to kill Too many women with too many pills, shoot to thrill, play to kill... Muzika nepaliaujamai garsėjo kurtindama ir erzindama. William`o akys prasiplėšia. Supistas mobilusis! Negalėdamas patikėti, kad kažkas drįso nutraukti tokį sapną, Bill`as griausmingai keikdamasis it perkūnas apsiverčia ant kito šono išlaukdamas, kol melodija nutyla. Išsitempęs vyro pasididžiavimas maldavo būti pakutentas, bet Gottlieb`as jautėsi per daug susiparinęs, kad atsilieptų į jo gailų šauksmą. Žiūrėdamas į visišką tamsą priešais galvojo apie jį aplankiusį sapną.

Tamsa, tokia vientisa, neišraiškinga, todėl visiškai nuobodi tik kurstė vaizduotę nelyginant pildama dyzelio ant josios laužo. Svajingesni individai svajonėmis mėgaujasi. Jie suvokia, kad jos nėra labai realios, tik miglotas, neapčiuopiamas, bet visgi morališkai vaiskus gyvenimo paįvairinimas. William`ą jos erzino. Nekentė laukti ir visų labiausiai nemėgo nesijausti padėties šeimininku. Jis yra pratęs būti geriausiu, diktuoti savas sąlygas, groti dūdele dainelę, pagal kurią šoktų kiti. Billą ištikusių aplinkybių rezultatas nebuvo būdingas vyro „komforto“ įsivaizdavimui. Guli, nevalingai pasineri į vaizduotę, o po to nervinies, kad negali prieš akis mirguliuojančių vaizdų materializuoti. Ironiška. Turi tiek šlamšto, kurio jam nereikia, šlamšto, kurio negali turėti kiti, šlamšto apie kurį galbūt kiti svajoja kaip dabar Bob`as apie Helą ir žinot ką? Gottlieb`as dabar negali gauti tai ko iš tiesų nori! Helos! Netgi sumojęs patenkinti savo kūniškus, merginos apvaizdų sukurstytus poreikius pasijausdavo nepatenkintas, neapleisdavo supratimas, kad orgazmas galėtų būti stipresnis ir nuostabesnis, jeigu nuleistų ne į servetėlę ar kažkokiai šiaip mergšei į burną, o į Helą, ant jos. Nuo tokių minčių paklaikęs „stiebas“ net sutvinksi priėmęs plūstelėjusio kraujo dozę. Čia dabar kas?.. Nukelia patalus nuo savęs, pirštais tiriamai perbraukdamas per trumpikių medžiagą, po kuria čia pat styro palinkusi viršūnėlė. Na taip. Toji truputėlį „apsiseilėjo“. Priespermis. Nuo minčių? Nuo minčių apie Helą, jos tobulas, dideles krūtis, kietus spenelius, nuostabią, apvalią subinę?! Na, jam dar taip nėra buvę. Jautėsi taip, lyg kraustytųsi iš proto. Nerviškai kamuodamasis William`as lėtai merkia akis kai... Netrukus jos piestu pasistoja. Tai buvo ji. Deivė. Lėtai plaukė iš tamsos. Dieve... Kokia ji graži. Kaip iš viso kažkas toks gražus gali egzistuoti? Ji nežemiška, nesutverta žmogaus akims. Kaip žmogus jaučiasi tuomet, kai į jo maldas būna atsakyta? Neįtikėtinai pakylėtas, apimtas jaudulio. Gottlieb`o žvilgsnis, nemirksintis ir griežtai įbestas į Helą puikiai išdavė vyro būseną. Jo akyse galėjai įžvelgti tiek emocijų... Net alkį bei godulį. Buvo veik mirtinai išbadėjęs merginos ir absurdiškai geidžiantis jos kūno. Dabar jau sėdėjo. Jam nereikėjo atsakyti į Helos žodžius, į tą balsą, kurio dėka akimirką sutrūkčioja vyro kvėpavimas. Norėjo girdėti ją vaitojančią iš malonumo, dejonėmis pripildyti patalpą. Jie abu kuo puikiausiai žinojo ką veiks artimiausiu metu. Negali būti išvystyto geresnio savitarpio supratimo momento.
Vėl jautė jos odos švelnumą. Buvo kiek per daug išsitempęs ir vien tik todėl, kad tvardėsi. Privalėjo išlaukti, pasimėgauti Helos intro. Net neklausė savęs „ar visa tai sapnas?“. Dabar jam tai visiškai nerūpėjo. Deivės judesys lūpomis priverčia Bob`ą triukšmingai iškvėpti oro pro burną. Jo balsas virpėjo. Drėgną pirštą netrukus apgaubia maloni vėsuma. Neįstengė net įjungti vaizduotės, mintyse paversti piršto savo pimpalu. Fantazija nebebuvo reikalinga dabar, kai absoliučiai visa vyriškio atida buvo nukreipta į esamąjį laiką. Jokios svajos neprilygs tam, ką dabar realiai matė bei jautė. Net potyrių naujumas dabar nekėlė Bob`ui nemalonių pojūčių. Jo delne vėl atsidūrė jos krūtis. Tokia tobula, per didelė jo na ir taip nemažai plaštakai. Leidžia sau žvilgsniu perlėkti per plonyčiu, peršviečiamu audiniu apgaubtą Helos kūną ir pusgarsiu sušnarėti susižavėjimo kupiną „kokia tu graži...“. William`as šoktelėjo priekin. Nestipriai susidaužė dantimis, bet po akimirkos su neįsivaizduojama aistra įniko į jos lūpas savosiomis, judviejų liežuviai raizgėsi kaip besiporuojančios gyvatės. Koks saldumas... Koks svaiginamas saldumas! Nuostabios lūpos buvo tiek pat nuostabiai skanios. Ir jos švelnus, drėgnas liežuvis... Tobula tobulybės burna.
William`as (sėdėdamas) užsikėlė ant savęs Helą, stipriai rankomis apraivydamas jos liauną liemenį. Aršiai merginą glamonėjo, spaudė jos krūtis, šlaunis, užpakaliuką. Atrodė, jog kiekvienas jos kūno lopinėlis reikalauja glamonių ir kas Robert`as toks, kad pasakytų ne? Netrukus vyras krenta ant lovos kartu nusitempdamas ir dievybę. Dabar ji buvo viršuje, tačiau jie vis dar laižėsi kaip pašėlę. Maloniai svaigo galva. Negalėjo suprasti nuo ko: merginos bučinių ar deguonies stygiaus. Troško įsitikinti ar visose kertelėse Hela tokia skani kaip burnoje. Bob`as suvingiuoja nugara kiek pasislinkdamas žemyn lovos paviršiumi. Dabar jo smakras buvo arčiau deivės krūtų. Nutraukia velniop tą plonytį audinį, apnuogindamas tas dvi iškilias sesules. Suėmęs jas į rankas bučiavo, čiulpė, švelniai kandžiojo. Taip. Nuostabūs kieti speneliai išvagoti dailių gijų. Suko apie juos liežuvį, o po to su inercija įsisiurbdavo. William`as keliavo žemyn taip pat vingiuodamas lovos paviršiumi. Dabar vyro burna galėjo glamonėti merginos strėnas, pilvą. Keliavo lūpomis, liežuvio galiuku, brėždamas truputėlį drėgną savo kelionės maršruto žemėlapį. Netrukus Bill`as pasiekė kelionės tikslą. Helos vagina kvepėjo taip kaip ir turi kvepėti ideali vagina. Troško jos paragauti. Plačiau prasižiojęs vyras netrukus įninka glamonėti antrųjų, kiek delikatesnių deivės lūpų. Mėgavosi ir pozicija, jam patiko tai, jog Hela, tiesiogine ta žodžio prasme, sėdi jam ant veido. Jautriai sukiojo galvą. Elgėsi labai švelniai. Ne tik laižė bet ir bučiavo. Ir taip, nelyginant tiesiog nematytų skirtumo tarp lūpų esančių gerokai aukštėliau Helos kūno ir šių. Įsisiurbdavo į jas. Burna jautė visą deivės moteriškumo prado reljefą. Net uostydamas kokainą nesijautė taip nuostabiai, taip fantastiškai apsvaigęs. Lėtai „ilgindamas“ liežuvį, William`as nusitaiko juo į patį tunelį. Vis ilgino jį, kišdamas jį giliau ir giliau. Netrukus dulkino juo merginą, rodomuoju pirštu sukdamas mažytį ratelį apie partnerės klitorį. Visas Gottlieb`o veidas buvo šlapias.

Nebuvo šiuo metu veiksnio, kuriuo William`as nesimėgautų, kuris neteiktų vyrui malonumo. Oralinis seksas, net ir atliekamas partneriui, iš tiesų gali teikti malonumą. Visų pirmiausia moralinį: argi nenuostabu versti savo erotinį objektą tirpti iš malonumo būdu, kuris yra toks elementarus, kad net ir nemokėdamas mandriausių technikų tikrai nesusimausi? Visų antra – psichologinį: pačią jautriausią kertelę partnerės kūne tu glamonėji savo ta, kuri jusliausiai sąveikauja su išore. Visų trečia – anatominį: moters vagina specialiai turi kvapą - visiškai natūralų afrodiziaką, skatinantį lytinį potraukį. Buvo tiesiog per daug protingas, kad neigiamai vertintų tokį kūniškai intymiausios, delikačiausios formos seksualinį žaismą. Kompleksai nevykėliams. Be to, Hela nepaprastai skani ir čia.
Yra išlaižęs galybę vaginų, nes kaip ir visi vyrai, Gottlieb`as itin mėgsta oralinį seksą. Ne tik gauti, bet ir duoti. Kodėl? Iš kur randasi toks suinteresuotumas nesavanaudiškam partnerės tenkinimui? Juk mėgo srityse, kuriose reiškiasi būti geriausias... Moters vagina subtili terpė. Jai patenkinti reikia kantrybės, reikia technikos, gana gilių įmirkių ir visų svarbiausia viso to kombinacijos pastovumo. O paimi makštį į burną, užpuoli ją liežuviu, lūpomis ir su tavimi dulkintis pasiruošusią partnerę tikrai apdovanosi nepamirštamais įspūdžiais! Negalėtų pasigirti turįs pasisekimą tarp moterų, kai yra toks nelabai tradiciškų vertybių pirmyn genamas ir „patogus“ tipas jeigu „meilės darymo“ kultūros srityje nebūtų menininkas ir estetas. Nėra nieko geriau gyvenime už tris dalykus: roką, narkotikus ir seksą. Visų trijų liūne paskendę rokeriai tą puikiai supranta. Todėl ir susišika visai panašiai kaip susišikęs yra Bob`as.
Helos klitoris tiek dydžiu, tiek kietumu priminė žemės riešutą. Elgėsi švelniai su juo. Gi toks jautrus taškelis... Nebuvo nuobodus ir vienalytis. Džiugino dėmesiu kiekvieną deivės vaginos kampelį. Čiulpė grakščiai banguotas, rausvas didžiąsias ir mažąsias lytines lūpas, liežuviu plakė Helos klitorį, „birbė“ jį lūpomis, nesigėdindamas to šypseną keliančio garso. Užtat kokį malonumą deivė turėjo patirti! Žinojo kaip elgtis. Žinojo ir tai, kad Hela mėgaujasi iš ties nuoširdžiai. Ir ne tik dėka jos gilių, melodingų dejonių. Merginos „Meilės tunelis“ švelniai susitraukinėjo, bangavo nelyginant rami jūra. Kūnas – didžiausias išdavikas. Rankomis lengvai maigė Helos krūtis, trynė jos spenelius vidinėmis viduriniojo ir smiliaus pirštų pusėmis. Partnerei sukrutus William`as atsiplėšia itin nenoriai. Nepatraukė žvilgsnio nuo idealiai gražios, blizgiu, glitniu sluoksniu padengtos deivės vaginos. Koks apetitingas vaizdas! Liežuviu apveda lūpas, nugurdamas tobulai subalansuoto skonio kraujo transudato ir seilių skysčių mišinį. Rankas perdėjo merginai ant sėdmenų, pūpsančių čia pat priešais Bill`o veidą. Netrukus šilkinės, šiltos Helos rankos susipažįsta su vyro „Plikuoju Keršytoju“. Gottlieb`as tylutėliai, džeržgiančiai sudejuoja. Netrukus, atrodo, paskęsta pragaištingose malonumų mariose. Švelni, minkšta, drėgna deivės burna, vedama nepriekaištingo meistriškumo ir jo „įnagis“ sudarė duetą, nešantį malonumų potvynį, užliejusį visą vyro kūną. Vos juntamai virpėjo. Už akimirkos jiedu tenkino vienas kitą orališkai vienu ir tuo pat metu. Hela buvo nepriekaištingas šešetas jo devynetui.
Vienas kito gerybėmis pasigardžiavusi porelė vėliau pereina prie pagrindinio patiekalo. Vyras nepasibodi Helos energingai nutėkšti ant lovos. Šypsojosi jausdamas deivės pūtės kvapą ant savo veido. Paėmęs savo pasididžiavimą, vyras palinksta prie merginos. Trindamas „galvutę“ į nepaprastai slidžią partnerės makštį, jausdamas kaip kotą glamonėja dievybės lytinės lūpos, Bill`as įsisiurbia į Helos burną. Liežuviu puolė priklausantįjį jai, tačiau ne per giliai. Laižėsi, nebijodami kovos iškelti į išorę. Gottlieb`as, berdamas bučinius it švelnumo sėklas ant deivės kaklo, galų gale atsako teigiamai į Helos vaginos kvietimą užeiti. Nėrė gilyn iš lėto, drėkindamas vis daugiau ir daugiau savo pasididžiavimo. Supynė judviejų rankas. Iš pradžių judėjo lėtai, leisdamas partnerės „sriegiui“ prisiprastinti prie jo „varžto“. Greitu laiku siūbavo klubais energingai ir kiekviena frikcija buvo stipri bei gili. Neketino greitai baigti... Jausdamas, kaip orgazmas pradeda lipti euforijos viršukalne, vyras stabteli, išnaudodamas ramybės akimirką tam, kad vėl paragautų Helos lūpų. Priešdidžiamalonumiui atslūgus, Bob`as vėl lėtai įsisiūbavo. Kvėpavo tolygiai, bet stipriai. Nesukuklino emocijų reikšti balsu. Kambarys buvo pilnas „dulkinimosi“ garsų. Jautėsi fantastiškai. Šėlo hormonai. Endorfinai dovanojo vyrui laimės ir malonumo jausmą, adrenalinas – pagyvėjimą ir susijaudinimą, fenilalaninas ir serotoninas – palaimą bei pasitenkinimą. Privalėjo dėkoti jų visų įgulos kapitonei – Helai. Ir buvo dėkingas.

Jie abu buvo geri. Ne apsisnarglėjusios vidutinybės, pervertinančios savo gebėjimus. Jie žinojo kaip pasiekti tą patį aukso viduriuką, tarp susimovimo ir perspaudimo. Abu demonstravo tokius įgūdžius, kurių nepaimsi ir nesumaišysi su žemėmis. Viskas buvo savo vietoje. Rankos, glamonės, lūpos, bučiniai. Erotika ir seksualumas yra menas. Atradę tobulą tarpusavio supratimą Hela ir Billas kūrė šedevrą. Aistros bei malonumų šedevrą.
Dar niekada nebuvo dėjęs tiek pastangų į savo paties orgazmo nutolinimą. Jeigu ištrykš anksčiau, nei norėtų, patenkins tik savo kūno, bet ne dvasinio seksualumo kertę. Moterimi gerai būti dėl to, kad jos gali patirti daugybinius orgazmus. O seksualiai apsipatenkinęs sveikai (ne hyper) seksualus vyras, krenta paslikas su sublyškusiu ir praranda potraukį kūniškiems malonumams mažiausiai kelioms dešimtis minučių. Tik Bill`as parūkydavo, išgerdavo viskio, surydavo riebų sumuštinį ir grįžęs ilsėtis į miegamająjį nustebęs sužiūrėdavo į partnerę ir tardavo „tu vis dar čia?“. Nenorėjo, kad seksas su Hela iš viso kažkada baigtųsi. Keista, jog pirmą kartą gyvenime nenorėjo orgazmo pasiekti kaip įmanoma greičiau. Jam nuoširdžiai rūpėjo nepamirštamai patenkinti deivę. Patenkinti ją taip, kad ji su didžiausiu noru sugrįžtų į Gottlieb`o lovą.
Misionierius, nors klasiška, šabloniška, tačiau tikrai šauni poza. Savu kūnu jauti priklausantįjį partnerei, judantys, įkaitinti kūnai liečiasi, galbūt net maloniai limpa vienas prie kito, jeigu yra kiek suplukę. Tu matai jos veidą, gali bučiuoti jos lūpas, paskęsti jos žvilgsnyje... Nuostabu. Bill`as netradiciškai nekeitė pozos. Net į savo mėgstamiausią – šuniuko. Hela turėjo per daug gražų veidą, kad jis riogsotų nusuktas nuo jojo. Lovoje buvo konservatyvesnis, tradiciškesnių pažiūrų vedimas nei gyvenime. Čia niekada nesiekė paikais būdais siekti autentiškumo. Nemėgo išdarinėti kažkokių akrobatinių pozų. Netraktuodavo sekso kaip dvasinės patirties (niekada anksčiau nėra prie to net priartėjęs), tačiau visu kūnu atsiduodavo tai kūniškajai. Tačiau. Regis su Hela nirvana buvo ne tik fizinė. Ta milžiniška trauka geidė primasinti deivę visą. Ir mergina nėra tik mėsa, kurią dabar pisa.
Nepraleidžia progos savimi pasididžiuoti už tai, kad suteikė Helai orgazmą. Ne, ne, ne. Tikrai ji nevaidino jo. Dievybės veide įžvelgė patį tyriausią malonumo nuoširdumą. O ką jau kalbėti apie jos kūną, paleidusį gūsį su „falsifikacija“ nesusiejamų signalų. Norėjo tikėti, kad nė viena jo apturėta lytinė partnerė nevaidino orgazmo. Toki dalykai gali smarkiai spirti savimeilei į pautus. Koks tu profesionalus savanaudis, jeigu netrokšti išskirtinio gero sau? Savanaudiški meilužiai nėra geri meilužiai... Pora sekundžių vėliau nei deivė, apie nenumaldomai artėjantį orgazmo vizitą lieka informuotas ir Bob`as. Ištraukęs savo „ungurį“ iš „balos“, čiumpa jį į ranką. Penis nuo „galvutės iki riešutėlių“ įmirkęs Helos vaginos „sultyse“, masturbavosi lengvai ir maloniai. Rūpestingai jį glamonėjo kol draugužis paima ir pokšteli balsvos substancijos deivei ant pilvo. William`as garsiai sudejavo. Malonumas buvo neapsakomas. Kvėpavo giliai, širdis krūtinėje malėsi kaip šoklus kamuolys paleistas nuo viršukalnės. Vyro veidas, kupinas didžiulio pasitenkinimo bei dėkingumo partnerei, palinksta prie priklausančiojo Helai. Švelniai, intymiai ją pabučiavo, norėdamas dar kartą įsileisti į burną to dangiško saldumo. Netrukus krenta šalia deivės, kurią užtikrintai paima į glėbį. Koks nepaprastas poseksinis ramumas... Kaip gera... Švelniai glostydamas Helos plaukus, Bill`as sušnabžda „pasilik su manimi iki ryto“.
Turėdamas šalia tokią moterį, savo svajonių moterį, Gottlieb`as neįstengė miegoti. Jie mylėjosi vėl ir vėl. Pailsėdavo, o tuomet vėl... Gulėjo sušilę, permirkę savo ir vienas kito prakaituose. Hela neįmanoma „atsimėgauti“. Kiekvienas naujas kartas padovanodavo ne pažįstamus, o naujus, absoliučiai fantastiškus jausmus. Iš tiesų. Ypatinga moteris. Tikriausiai ryte, kai krito be jėgų ir galų gale pasidavęs nuovargiui Bill`as liko vienas. Dievai nemiega.

Beatrice valdinga moteris. Ji turi pavaldinius, kurie jai paklūsta. Tarp jų yra ir jos vyresnysis brolis Bill‘as. Bet jis idiotas per visą pilvą. Jis nemoka apsisaugoti nuo kvailysčių, jis daro klaidas, kurių paprasti mirtingieji sau neleistų padaryti. Taip, toks jis buvo, todėl ir prilaiko pavadėlį, bet leidžia jam manyti, jog jis beveik laisvas.
Nutikusi nelaimė, per kurią kažkokiu stebuklingu būdu Williams išliko gyvas, nebuvo šiaip atsitiktinumas. Žinojo, jog yra dešimtis labai įtakingų vyrų, kurie laiko vyresnėlį Stark‘ą pationcialia grėsme. Bet jie nežinojo, jog Bee-Bee yra ta, kuri paveldės viską. Visą industriją. Galbūt to nežinojo ir jos tėvas, bet ji matė tiek žingsnių į priekį, jog tikrai nustebintų savo gimdytoją, kuris manąs esantis aukščiau visų. Bet jai reikalingas jos brolis. Tas beprotiškai protingas kvailys. Todėl priėmė protingą sprendimą – savo broliui pasamyti asmens sargybinį, nors ir žinojo, kad su šio atsiradimu prasidės begaliniai Billy Bob‘o protestai, bet jai buvo nusišikti.
Asmens sargybinį surado savais kanalais. Ji nepasitikėjo niekuo, bet mokėjo pakankamai, kad gautų tai, ko jai reikia. O jai reikėdavo informacijos. Ne gandų, tiesiai iš pirminio šaltinio. Tie patys šaltiniai padėjo atrasti Clinton‘ą Barton‘ą, pareigingą karininką, kuris jau kelerius metus dirba pagal užsakymus. Sužinojus pavardę, pradėjo naują paiešką. Ieškojo „rekomendacijų“. Ir šiosios buvo nepriekaištingos. Paskutinis taškas buvo tai, jog jis nebeturėjo šeimos. Vadinas, jis neturi pas ką grįžti.
Su naujuoju Bilio asmens sargyniu susitiko savo kabinete. Dialogas tarp jų buvęs trumpas: įvardyta, kas kiek kainuoja ir pasirašyta ilgalaikė sutartis. Bea neklausinėjo, kodėl jis nori trejų metų laikotarpiui sudaryti sutartį, o jis ir nesiveržė pasipasakoti. Įsėdę į prabangų limuzino klasės automobilį, jie tylėjo. Tiksliau, Barton‘as tylėjo, o Bea nenutrūkstamai kalbėjo su savo padėjėja, kuri palengva varė siūtą ir norą šią nuleisti žemyn į ežero dugną. Ačiū išmurusiems dievams, kad jie pagaliau pasiekė tikslą – Stark‘o rezidenciją, kurią apleidžia tik tada, kai gerdamas nori kompanijos.
Apačioje grojo kažkokia Beatroces ausims nepritaikyta muzika – skirtingai nuo jos brolio, moteris miego santūresnę muziką, kurioje sugebėdavo atrasti pilnatvę. Nusileidus žemyn, ant interaktyviosios klaviatūrosa suvedė jai priklausantį kodą, kuris atpažino šio savininke.
- Mielasis Odine, William‘ai, išjunk tą bevertę muziką ir suteik savo maloningojo dėmesio man, - jai nereikėjo kelti balso, kad brolis ją išgirstų. Jai nereikėjo daryti nieko, kad papildomai atkreiptų dėmesį. Priėjus prie kelių kompiuterių ekranų, kelias akimirkas pasmalsavo, kas ten užrašyta. Moksliukų kalba, kurią lemta suprasti tik moksliukams. – Negražbyliausiu, mano laikas yra pinigai. Čia, - ranka labai iškilmingai parodo į Bartoną, - žmogus, kuris stebės kiekvieną tavo žingsnį ir saugos nuo kvailysčių, kurių ir taip esi prikrėtęs per beveik penkiasdešimt metų.

Pagirios... Tai vienas tų daugybės reiškinių, prie kurių Billui priprasti niekaip neišeina. Kartais vyrui atrodydavo, kad jo kūnas natūraliai atmeta etanolio nuodus, tačiau ar Stark`as ketinos įsiklausyti į organizmo šauksmą ir priimti jam, tai yra, sau palankų sprendimą? Tikrai ne. Pastarąsias penkias dienas šėlo, prieš tai lygiai tiek pat dienų lindėjęs namuose ir savęs gailėjęs. Tik šį kartą neturėjo nuotaikos keikti pasaulio, kuriame gyvena ir William`ą supančius žmones, kurių viduje nekenčia visų ligi vieno. Keikė praradimo kartėlį. Net nebandė sau meluoti, jog mat neatsirado mergužėlė, kuri be didesnių pastangų visiškai apsuko vyrui galvą. Tačiau ji dingo ir tie patys dievai nežinotų kada grįš jei panorės sugrįžti iš viso. Ištisai galvojo apie ją. Apie jos užpakalį, papus, lūpas, jos skonį, jos kvapą. Norėjo dulkinti ją iki išsekimo. Aplamai, nesveikai norėjo dulkintis! JOS dėka virto pažadintu seksualizmo ugnikalniu. Kai rodos jautėsi prislėgtas ir be moralinių jėgų, kai pajautė, jog sėdėti užsidarius nusibodo, įsikrovė energijos šėlti. Tūsinosi, gėrė viską kas dega ir dulkinosi su kalėm, kurių nenorėjo dulkinti, tačiau, na, norėjo dulkintis ir tai tapo problema. Nes patenkini kūną, tačiau morališkai jokio pasitenkinimo nepajauti. Tildydamas sveiką nuovoką tik dar daugiau gėrė. Tikrai keista kaip asmuo linkęs į tokią savidestrukciją ištempė iki 47 metų!
Po daugiadienių William`as atrodė nekaip. Pamėlęs, išpurtęs. Tačiau organizmo žalojimas išėjo į naudą. Galvoje šviesiau pasidarė, todėl buvo pasiruošęs dirbti. Tomis retomis visiško genialumo prošvaistėmis vyras demonstruodavo tokius protinius sugebėjimus, kokias vargu ar dar kas nors kitas pasaulyje gali pasigirti. Rašė knygas taisydamas garbių mokslininkų teorijas, kūrė inovacijas, išradimus, pirko nekilnojamą turtą, investavo. Per kelias dienas William`o dėka jojo verslo įmonės milžinės akcijos biržoje pakilo keletu dešimčių punktų, dėl ko Stark`o valdomas kapitalas tik dar labiau išaugo. Tokiomis nušvitimo akimirkomis Billui nereikėdavo nei maisto, nei miego. Būdavo visa galva, visa siela pasinėręs į tai ką daro ir jausdavo neapsakomą malonumą. Nes tai yra jo stichija. Ir net energijos, užsidegimo atrodo gaudavo kažkokiu žmonėms nesuprantamu, neištirtu būdu. Kūnas žinoma iš laimės neaimanavo, bet vyrui puikiai sekdavosi į tai nekreipti dėmesio. Per pastaras išgertuves taip apnuodijo organizmą, kad pagiriotas laikėsi ne vieną dieną. Net ir dabar. Velniškai skaudėjo galvą. Nors sunku pasakyti dėl to kaltas girtuokliavimas ar nesugebėjimas net ir visiškai elementariai savimi rūpintis, kaip antai pailsėti, pamiegoti, pavalgyti, pavartoti skysčių. Gana greitai nonstop jodomas organizmas, nepriklausomai nuo William`o valios nuspaudžia stabdžių pedalą. Kūnas buvo visiškai išsekęs, tačiau galva pulsavo nuo minčių, nuo idėjų, vizijų, formulių, cheminių elementų ir jų mišinių, algoritmų... Sėdėjo dirbtuvėse apsijaukęs nuo žemės iki lubų. Visur išmėtyti popieriai su neaiškiomis keverzonėmis. Garažas priminė psichopato, kenčiančio nuo šizofrenijos gūžtą. Net dabar sėdėdamas patogiame fotelyje, jame kone susmukęs vyras į elektroninę užrašų knygelę užsirašinėjo (žinoma paprastiems mirtingiesiems nesuvokiama kalba, šriftais) idėją kaip pagaminti visiškai nedegią, šilumos nepraleidžiančią, lengvą ir visų svarbiausią pigią pagaminti medžiagą, kuri galėtų padėti ugniagesiams. Kažkodėl galvojo apie juos. Apie ugniagesius. Ir mintys ėmė plaukti nevaldomai. Galbūt tuos užrašus susistemins, įrašys į laikmeną, sės ant motociklo, nuvažiuos prie gamyklos, gaminančios medžiagas, įdės laikmeną į dovanų dėžutę, padės ją prie pagrindinių vartų su rašteliu „nebijok, ne bomba“ ir nuvažiuos. Tiesą pasakius, dažnai taip darydavo. Farmacininkas Danielis Roskou vienas Stark`o priešų (sužlugdė jo technologijų įmonę) susikrovęs milžinišką kapitalą iš nano technologijų pritaikymo medicinoje mano, kad už tai dėkoti turėtų savo mokslininkų šutvei, nors iš tiesų William`as jiems pristatė mažą dėžutę su laikmena, kurioje buvo nuo A iki Z aprašyta labai specifinių kojų protezų gamyba ir tolimesnė jų „prijungimo“ tiesiogiai prie organizmo taip, kad svetimkūniai ne tik negalėtų būti atmetami, bet ir funkcionuotų nelyginant prarastoji galūnė ar koks organas detali schema. Įdomiai susišvietė, bet, na, sėdėjo kažkada prie televizoriaus, žiūrėjo reportažą žiniose apie trijų metų mergaitę, praradusią kojas dėl to, kad ant jų užkrito griūvančio namo dalys ir pavertė jas rausva manų košyte ir ši istorija savotiškai jį paveikė. Danielis išgelbėjo mergaitę ir tapo didvyriu. Cha cha.
Nelaukė svečių. Po velniais, niekados jų nelaukia ir Beatričės vizitas žinoma Bob`ą sunervina. Nereikėjo moters pamatyti, kad suprastų, jog tai ji. Girdėjo jos žingsnius ir tiesiog žinojo sesers eiseną tik jam suprantamų bangų forma. Tačiau ji ėjo ne viena. Žinojo, kad tai vyras, jog yra buvęs kariškis, neypatingai aukštas, kietas, atletiško sudėjimo. Žinojo VISKĄ kiek apie Barton`ą galėtų pasakyti jo eisena. Dar prieš Bea`i prasitariant turėjo įtarimų kurių galų tas tipas yra čia su ja. Nesiteikia svečių pagerbti žvilgsniu.
- Man nereikia auklės,-atšiauriai metai. Jokios telepatijos, bet leidžia sau seserį pertraukti dar tik pradėjusią aiškinti kodėl ji čia ir ką ji nori padaryti su William`o privatumu. Suploja delnais, kad pateisintų Beatričės prašymą ir muzika nutyla. Nesiklausė jokio konkretaus atlikėjo. Turi susitvėręs programą, kuri sukuria vienetinius muzikos kūrinius specialiai jam. Neprivalo net pasakyti kokio žanro jų pageidautų. Namus tvarkantis dirbtinis intelektas sudaro kas keletą minučių vis atnaujinamą Stark`o psichinio būvio analizę ir pagal ją nusprendžia ko būsto savininkas norėtų klausytis. Vuolia. Vis kažką nepertraukiamai rašinėjo į elektroninę užrašų knygutę,-Sumokėsiu dvigubai kiek siūlė ji, kad keliautum sau,-šį kartą jau kreipėsi į Clint`ą tik nedavė to savo kūno kalba suprasti. Nes nei pažiūrėjo į vyriškį nei ką. Buvo nemandagus, storžieviškas ir jam buvo dzin dėl to,-Net leisiu išsirinkti tau norimą automobilį kaip vyšnaitę ant pyragėlio,-tingiai mostelėja ranka į savo gražuolių kolekciją, stovinčią kitam garažo gale. Čia, namuose laikė tik pačius brangiausius savo motorinius šedevrus. Kolekcinius arba pagamintus specialiai Stark`ui, kainuojančius neįsivaizduojamą kiekį šlamančių. Ak. Dėl viso kito... Bea tikriausiai nelabai suprato, kad Bill`ą reikia saugoti ne nuo priešų, o nuo jo paties.

Broliui labai aiškiai parodžius ragus, net nespėjus tarti žodelio, nepasimeta, neplačiai nusišypsodama ir akimis permesdama savo pakeleivį, kurį patiekė vyrui ant lėkštutės. Taip, Stark‘as turėjo protinių galių, kurios ją stebindavo. Stebindavo dėl to, jog jis jų buvo nebertas. Tas kalės (atleisk, mamule) vaikis buvo pasikėlęs šiknius, kuris švaistė pinigus visur, smagindavosi su visomis ir gerdavo viską, kas dega. Jei ne žemiškieji turtai, kurie papildo bendrąją šeimos gerovę, jei ne išradimai, palengvinę gyvenimą visiems, kurie tik jais pradėjo naudotis, Bill‘as būtų bevertis. Ir tai ją siutindavo. Iki sielos gelmių.
William‘ui pradėjus bendrauti su savo naująja „aukle“, pradėjo lėtai judėti savo brolio link, įsitaisydama ant ranktūrio fotelio, kuriame jis sėdėjo. Jai trūko to genialumo, bet ji turėjo erudicijos, kuri apžavėdavo kitus. Bet kaskart pamačius save veidrodyje, savęs negailėdavo, o nekęsdavo. Jai atrodydavo, jog žmonės už akių apkalbinėja. Jai atrodydavo, jog žmonės manydavo, kad ji tupi šešėlyje savo brolio ir tėvo. Ak, juk jie didūs vyrai, kuriems nėra lygių šiame laikmečiui! O ji... Ji tik mergaitė, mergaitė, kuri gavo garbės padirbėti su savo tėvu ir broliu.
- Tu gali jiems visiems sumokėti, visiems, kuriuos pasamdysiu, bet tai manęs nesustabdys nuo jų samdymo, - omenyje labai aiškiai turėjo asmens sargybinius. Prieš pradėdama kitą sakinį, grakščiai užmetė letenėlę ant brolio peties:
- Bet tai ne tik mano sprendimas. Mama jaudinasi dėl tavęs. Tu nebepasirodai šeimos pietuose sekmadieniais, tu net neatsakai į jos skambučius. Aš negaliu būti šalia tavęs visada, kad jai sakyčiau, kad tau viskas gerai. Bet šalia tavęs gali būti jis, - atsisuka veidu į stovintį vyrą, leisdama suprasti, apie kurį asmenį kalba, - Clinton‘as Barton‘as. Jis tau netrukdys. Tai tiesiog bus akys, kurios tave stebės ir liežuvis, kuris man pasakys, kad tu nekreti nieko kvailo, - moters tonas buvo rūpestingas. Atrodė, jog Beatričei tikrai rūpi jos brolio gerovė. Bet iš tiesų, nelabai. Jai rūpėjo naujienos, kurias gaus. Jei tik kas nors išrastų aparatą, kuris leistų smegenims toliau funkcionuoti be šeimininko, tai Robert‘o kūno paprasčiausiai nusikratytų.
- Į jo sutartį įeina viskas, tik nelytiniai santykiai ir tvarkymasis, tad į Clint‘ą gali žiūrėti kaip į labai drausmingą padėjėją, - pasako tokį a la privalumą, pasilenkdama arčiau brolio ir lūpomis palytėdama šio skruostą. Šį gestą atliko lėtai ir atsargiai, galiausiai pakildama ant kojų ir pradėdama judėti išėjimo link. – Žaiskit taikiai, berniukai, - tarstelėjo stovėdama prie pat išėjimo, bet staigiai atsisuko. – Ir suteik jam veikiantį slaptažodį čia ir į namus. Ir jis ne tavo auklė, - dar kartą priminė ir pasišalino iš gyvenamojo rajono, grįždama į miesto centrą, kuriame jos jau laukė grupelė patikėtinių įmonės susirinkime.

Bill`as tikrai nekentė savo šeimos. Visų šitų prabangoje paskendusių, tuščių šikšnių, susikrovusių turtus dėl to, kad tiesiog perėmė garsios, mieste pačios garsiausios giminės privilegijas. Tačiau visų labiausiai jį erzino Beatricė. Ji vienintelė darė jam poveikį. Ir labai didžiulį, imponavusį bene visais gyvenimiškais (ir ne tik) klausimais. William`as jos klausydavo, tiksliau – girdėdavo jos žodžius. Pasispardydavo, tačiau paklusdavo. Beatričės jis vienintelės iš giminių stengėsi neprisileisti, tačiau tuo pačiu visada rasdavo būdų kaip turėti ją pašonėje. Jautė jai ryšį nepaisant to, kad nekentė jos lygiai taip pat kaip ir visų Viktoro Stark`ų. Ji nebuvo geresnė už juos visus, nebuvo geresnė už tėvą. Manipuliuoti, naudotis silpnybėmis gebėjo dar geriau už jį. Tačiau... Bea tuo pačiu yra ir nepaprastai protinga moteris. Darbo reikaluose ja buvo linkęs visur ir visada pasitikėti. Bob`ui reikėjo žmogaus, kuris apsiimtų įmonių tvarkymo. Jeigu William`ui jos priklauso tai dar nereiškia, idant trokšta su jomis terliotis... Ir Beatričės darbu vyras niekados nebuvo nusivylęs. Jam jos reikėjo. Dažniau nei bet kas kitas, moteris padėdavo Bill`ui jo painiame, drumzliname gyvenime. Tiksliau – sutvarkyti reikalus, kurių Bob`ui tvarkyti absoliučiai nesinorėjo. O jis nedaro to ko nenori. Nesprendžia net atrodytų itin svarbių uždavinių.
Vis dar rašinėjosi į užrašų knygelę, tačiau Beatričei artėjant, o netrukus ir atsidūrus laaabai šalia, žiūrėdamas priešais save iš tiesų kuo akyliausiai ir įtempčiausiai sekė kiekvieną sesers judesį. Nors jau ir taip sėdėjo surūgęs, dabar paniursta dar labiau. Dėl keleto priežasčių. Pirmoji: sesers akivaizdoje netruko susirūpinti dėl to, kaip atrodo (o atrodė labai nekaip). Jai matant norėjo savo išvaizda kelti susižavėjimą. Antroji: jam nepatiko kokias emocijas kelia Beos artumas, jos prisilietimai. Tomis akimirkomis šlykštėdavosi savimi. Norėdavo tverti aštrią šukę ir persirėžti ja gerklę. Nepaisant šitų vidinių neramumų, Bill`as puikiai apsimetinėjo esąs susikoncentravusiu į darbą. Žinoma šiek tiek skyrė jam dėmesio. Aplamai tai gali tuo pat metu galvoti apie daugybę dalykų. Apie tai, kaip nustatyti trimates baltymų struktūras iš aminorūgščių sekos, ką norėtų valgyti vakarienei bei svarstyti kaip visgi labai norėtų pakaišioti pimpalą į Kristinos Hendriks krūtų tarpą. Ir visa tai sukasi tame pačiame laiko vienete. Nepertraukiamai ir atrodytų skirtingose ašyse, ko dėka mintys nesiplaka tarpusavyje, netrukdo viena kitai plėstis ir visokeriopai reikštis. Suprantama, kad kartais pavargdavo nuo savo proto. Pailsėti galėdavo tik miegodamas, lakdamas. Arba... Krušdamas savo deivę.
Vyras klausėsi. Nebuvo nė karto akių pakėlęs į seserį, bet jam to ir nereikėjo. Užtekdavo akimirką dirstelėti bent jau į jos pusę ir mintys imdavo plaukti nevaldomai, nė neprašomos atsakydamos į klausimus ką sesuo valgė, kur buvo, kiek kainavo jos drabužiai, kas juos siuvo, iš kokio pasaulio kampelio atkeliavo medžiagos jos drabužiams, kiek kartų šią dieną ji palietė juos rankomis... Beatričė žinojo kur smeigti, kad Bill`ui pradėtų rūpėti. William`ui rūpėjo motina. Priešingai nei tėvas ir likę broliai bei seserys. Juk net ir sparnus kelti į individualų savo gyvenimą pasiryžo pajautęs, jog Elizabeth Robert`u anei kiek nesididžiuoja. Jos dėka pirmą kartą panaudojo savo intelektą tam, kad išpeštų iš jo finansinės naudos. Tik praėjus dešimčiai metų suprato, kokią didelę klaidą padarė. Pinigai neatneša laimės. Jie atneša tik bėdas, dar daugiau bėdų ir... Dar didesnę tuštumą, prabangų spindesį, slepiantį nieko vertas asmenybes, gyvenančias tik dėl savęs bei iš piršto laužtos idėjos kokie vertinti ir nepakeičiami jie esą. Gerai, Beatričė įtikino. Tačiau dėkingumu jai neatsidėkoja. Sėdėjo atrodydamas taip, neva mintimis plaukiotų visai kitame vandenyne. Nors iš tiesų visa savo esybe lindėjo įsikibęs į erdvę, kuria dalinasi su Clint`u bei Beatriče.
„Į jo sutartį įeina viskas, tik nelytiniai santykiai ir tvarkymasis, tad į Clint‘ą gali žiūrėti kaip į labai drausmingą padėjėją“. William`as galų gale neišlaikė. Lūžo principai, į gabalus subyrėjo vaidyba. Ironiškai šyptelėjęs vyras galų gale paraudusias akis pakelia į sesers veidą. Pasimuisto it pranešdamas Beatričei, kad jo neliestų, nors sankcionuotų judesių dėka nusikrato jos ranką sau nuo peties. Žinojo kam ją uždėjo. Neįtikėtina kiek įtaigos gali pridėti, atrodytų, net patys nekalčiausi prisilietimai. Sumauta psichologija. Sumauta veiksminga psichologija.
- Kaip gaila, nes aš stebėdamas kaip jis įlinguoja į patalpą klubais visų pirmiausia pagalvojau kaip norėčiau jį iškrušti,-sarkastiškai šveičia, žinoma, sesers žodžiuose užsikibęs ties ta vieta, kuomet Bea pateikė Bill`o taip mėgstamą žodžių junginį „lytiniai santykiai“,- Kitą kartą parink ne tokį seksualų vyruką,-ranka paplekšnoja per nuogą sesers kelį, vis dar šaipydamasis. Pakilęs ant kojų vyras užrašų knygelę susikiša į priekinį džinsų kišenioką. Artinosi prie savo naujos „nuosavybės“ tiriamai kelis kartus ją nuskanuodamas akimis. Seseriai šnekant, ištiesia jos pusės ranką, pirštais „am am“ padarydamas, atseit „bla bla, sistah“. Keletą sekundžių išstovėjo priešais Barton`ą. Oi, kiek daug apie jį JAU žinojo...
- Dar nesu turėjęs šuns,-nepagarbiai teškia, lyg to būtų maža, su keista entuziazmo gaidele balse,- Kur tarnavai, surūgėli? –iš „mandagumo“ paklausia. Turėjo susikurpęs porą pagrįstų versijų. Netrukus persijungia į kitą fazę. Lyg jam nė velnio nerūpėtų net jeigu ir Barton`as sumotų atsakyti,-Nuvažiuok į miestą ir nupirk man dėžę „Twinkies“ pyragėlių, keturias „Red Bull“ skardines ir porą pakelių sūrinių „Cheetos“. Pinigų... -reikšmingai susimąsto. Nežinia kurių galų, tipo tikėdamasis, jog kažką ras, pasiknisa kelnių kišenėse. Ne nieko,- Neturiu pinigų,-pripažįsta, bet tuojau pat randa sprendimo būdą. Tikrai neturėjo grynųjų. Nė vieno sušikto cento,- Svetainėje ant stalo yra vaginos formos taurė su bespalviais akmenukais. Užteks vieno. Priduok jį. Gražą pasilik,-galų gale užbaigia komanduot, nerodydamas jokios pagarbos naujam savo darbuotojui, kuris visgi čia yra tam, kad saugotų Bill`o subinę, o ne pasiuntinuku būtų. Na, Bea pati pasakė. William`as negali su Clint`u tik kruštis ir liepti jam ką nors iškuopti. Visa kita įeina į sutartį. Cha! Vaginos formos taurė įėjo į ypatingą Bob`o ritualą. Kiekvieną kartą iškrušęs mergą su nenuskųstu kušiu, papildydavo ją deimantu. Trisdešimties karatų deimantu.

Dirbti Starkams – sušikta garbė. Taip kartojo kiekvienas mieste bent kiek šeimai atsidavęs runkelis. Jie matydavo gražų fasadą. Viktorą Stark‘ą, kuris kas diena sėdi savo kabinete ir sprendžia miestui aktualius klausimus. Elizabeth Stark, kuri užsiima labdaringa veikla ir prie savęs glaudžia kiekvieną nuskriaustą našlaitį ir šiems atiduoda dalį šeimos turtų, nors palyginus su visu kapitalu, tai tik trupiniai. Beatrice Stark, kuri valdo daugiausiai uždirbančią įmonę ir yra susižavėjimas visoms toms reiklioms feministėms, kurios tikisi, kad kadanors jų vaginos pavirs pimpalais. Ir William‘as Starkas. Ekscentriškas šiknius, galintis pasigirti ne tik legendiniu protu, bet ir padarytais visuomeninias nusižengimais bei iškruštų per visus galus moterų sąrašu. Kartais Barton‘ui natūraliuai kildavo klausimas, kai myždavo prieš miegą: ar jam neatsibodo bebrai?
Baeatričė Satark surado jį pati. Jis neieškojo darbo, turėjo pakankamai, kad maitintųsi užkandinėje šalia daugiabučio ir iš pakampio žiūrėtų į papingą tamsiaplaukę padavėją. Šios nenusikabina tikriausiai tik dėl vienos priežasties: ant vaikų nepuola, o šiosios infitilumas aptarnaujant klientus bei bendraujant su bendradarbiais, jį atbaidydavo. Susitarė dėl susitikimo devintą ryto. Apsirengė vieną iš savo juodų kostiumų, užsitaisė mėgstamą ginklą ir paliko namus kelerių metų senumo pilku automobiliu. Bartono darbas buvo šaunus tuo, jog jis sau drausdavo susidaryti vienokią ar kitokią nuomonę apie kurį nors iš savo klientų. Šie jam buvo geri tol, kol mokėdavo. Pakankamai ir laiku. Bet jei kabintų gerbiamąją panelę Stark kokiam nors bare, tai atšoktų po poros akimirkų. Ta moteris buvo ledo karalienė. Galėjai matyti, jog ji jaučia savo rankose valdžiią ir nenori jos paleisti. Tai, kaip ji bendravo su esamais pavaldiniais, taip, kaip ji bendravo su juo... Ji turėjo tų formų, dėl kurių tau nereikėtų savęs nuteikinėti atsidūrus vienam kambary nuogut nuogutėliai, bet ne jo luomui buvo jos asmenybė. Jam patiko, jog sutartis išties neturėjo konkrataus termino. Jam patiko, jopg ji mokės didelius pinigus už plėvėsos vyresnėlio priežiūra. Gal net galės paklausti apie bebrus... Cha cha, ne.
Clint‘as buvo stiprus vyras. Jis gali gulėti pasaloje tris dienas net nekrusteldamas, bet ketvirtą išgers vandens kelis litrus vienu mauku ir toliau galės trūnyti, bet važiuodamas viename automobilyje su Beatrice jautėsi, švelniai tariant, nejaukiai. Laukė kelionės pabaigos. Nesistengė klausytis telefoninio pokalbio, bet kitame ragelio gale kalbanti mergina atrodė išsigandus ir malanti liežuviu taip greitai, kad rodės, jog pats stipriausias žmogaus raumuo nulūš. Kelionės pabaiga vyrą labai nudžiugino. Viduje, išorėje liko tas pats bejausmis kareivukas, kuriam pareiga svarbiausia. Namai, kuriose „slapstėsi“ Billy Bob‘as, buvo... Na, milžiniški! Modernūs rūmai, išaukštinantys vieno žmogaus tuštybę. Sakoma, materialų daiktų dydis kompensiuoja kitus išmatavimus, hehe. Paklusniai sekė paskui moterį, nes šioji „vietovėje“ susigaudė geriau, negu naujasis jos darbuotojas.
Taip, būtent to ir tikėjosi. Išsipagirioti nespėjusio keistuolio. Ir jis bus jo aukle! Nuostabu. Taip, beatrice galėjo skiesti apie tai, kad jis ne šiaip prižiūrėti atvyko Bill‘io, bet jį saugoti, bet Clinton‘as kuo puikiausiai suvokė, jog jojo pareiga bus parvežti girtutėlį Robertą namo, šį lydėti viešuose sanbūriuose bei prižiūrėti, kad kvailysčių per didžiausių nekrėstų. Ar jam patiko jo darbo pobūdis? Po velnių, ne! Prie poeą metų prižiūrėjo tokią įnoringą šešiolikmetę, nuo kurios neatkibdavo bernai. Ar ji nuo jų... Kad ir kaip ten būtų, toji mergaičiukė net įsigudrino pamėginti savo apsauginį suvilioti! Bet Bartonas nepuola ant vaikų, tad mergaičiukė pasirinko pasiskųsti tėtukui, bet ir tėtukas kvailas nebuvo. Žinojo, jog kekšę augina ir paleido apsauginį su dosnia išmoka. Nesigilino į pokalbį abiejų Stark‘ų. Nesigilino į apskritai į nieką. Tiesiog stovėjo ir juos stebėjo. Girdėjo, kaip Bill‘as šmaikščiai perteikė šmaikščius jaunesniosios sesers žodžius, bet josios įvardytos sąlygos buvo ne vienintelės. Jam nepriklauso ir atlikinėti pasiuntinuko pareigas.
- Nemanu, jog galiu jus palikti vieną. Jūsų prašymas prieštarauja vienai iš mano sąlygų, - vyrui buvo nusišikti. Jis stovėjo čia, jis turėjo tik stebėti Stark‘ą, o ne lakstyti po suknistą miestą ir rankioti jam užkandžius įvairius. – Manau, kad turite pakankamai pinigų nusisamdyti pasiuntinuką, - kariškas mandagumas. Šiojo „Hawkeye“ niekada nepristigdavo bendraujant su aukštesnės kastos žmonėmis.

Žinoma Bill`ui nelabai patiko, kad jo provokacijos trykštančios iš kandaus liežuvio nepasiekia savo provokacinės kilmės tikslo. Mėgdavo būti bjaurus su visais, engti. Dėl to bent jau nesistebėdavo kodėl sulaukia neapykantos. Jam patikdavo ją užsitarnauti tokiais būdais. Kai esi jos tikrai vertas, nes esi subingalvis. O ne genijus, kuris su žiupsneliu entuziazmo gali įgyvendinti bet ką. Tyra neapykanta kylanti iš blaivaus antipatijos prado. O ne neapykanta, kurstoma pavydo. Pavydintis žmogus – silpnas žmogus. O silpni žmonės krečia nesąmoningas kvailystes. Jie jaučiasi nevisaverčiai, todėl nesunkiai virsta piktybiškais kenkėjais. O pastarų dėka William`as tik dar labiau neapkenčia pasaulio, kuriame egzistuoja. Nėra Bob`ui didesnio priešo už jo paties būtį. Visuomenė su savo sistema, savitais ypatumais, dėsningumais įtvirtino parazituojančią terpę. Jausmai, instinktai paverčia žmones niekingais idiotais. Sakoma, klausyk savo širdies balso. Ne širdies, o proto balso klausytis reikia. Vienas didžiausių savo klaidų gyvenime yra padaręs dėl to, kad tiesiog negalėjo tam atsispirti. Bijojo jausmų. Jie stipresni už protą. O protas... Tai viskas ką Bob`as turi. Tai vienintelis jo pliusas, jo pranašumas, jo stiprybės šaltinis. Atvejais, kai viršų paima emocijos Stark`as jaučia kaip braška pagrindas po jo kojomis. Atrodo, jog žemė suskeldės ir jis įkris į bedugnę. Tai pats baisiausias jausmas. Jis primena, koks silpnas ir apgailėtinas visgi esi. O Bob`o nuomone tokiems egzistuoti iš viso turėtų būti uždrausta.
Vyrui pasidaro apmaudu, kad tiek kalbėjo, tiek prišnekėjo visko netgi stengdamasis gal truputėlį būti didesniu šikšniumi nei įprastai pamėgintų ir... Nieko. Atgalios gauna dalykišką toną. Tokį skaidrų, tokį gryną, kad netrypdamas savimeilės negalėtum pasistengti paprovokuoti dar kartą. Bob`ui belieka atsidusti. Atsiduso šioje rolinės įtampos situacijoje pripažindamas Clint`ą kaip nugalėtoją. Nes. William`as – akiplėšiškas su niekuo nesiskaitantis subingalvis. Barton`as – orus, tvirtas vyrukas, kurio su žemėmis nebūtų įmanoma sumaišyti. Jeigu „Hawkeye“ būtų pasidavęs savo darbdavio kaprizam ir iškeliavęs į miestą pirkti to šlamšto – Bob`ui jis nebūtų padaręs įspūdžio. Priešingai – užsidirbtų stiprią ir nesuvaidintą Stark`o antipatiją. Toks pats rezultatas pasireikštų ir tuo atveju, jeigu Clint`as būtų stojęs ginti savo garbingumo ir puolęs Will`ui akis draskyti. Tokiu būdu jis būtų parodęs, kad nežiūri rimtai į savo darbą ir profesinius interesus maišo su asmeniniais. Barton`as būtų išsidavęs esąs silpnas. O Bob`as ant tokių greitai atsigroja... Clint`as buvo racionalus ir mandagus. Ačiū jam už tai. Stark`as gūžtelėja pečiais. Atrodė, kad jokių „Twinkių“, „Red Bull`ių“ ir „Cheetos“ jam ne tik nebereikia, bet ir aplamai nereikėjo. Žinoma, kad nereikėjo... Norėjo tik Barton`ą išbandyti. Robert`as ne be reikalo paminėjo vaginos formos vazą ir paslaptingus akmenukus. „Hawkeye“ net nesusigundė grąžos pasilikimu, nors už ją išleidęs niekingą sumą tiems beverčiams angliavandeniams būtų užsitikrinęs sočią senatvę ten kur šilta. Jam patiko šitas vyrukas! Atėjo metas dar vienam išbandymui. Reikėjo apibrėžti iki kiek Clint`as Stark`ui patinka.
- Turėjai garbės susidurti su mano seserimi. Pasakyk atvirai, norėtum ją išdulkinti? -drąsiai meta, akylai stebėdamas pašnekovo reakciją. Ji anksčiau laiko išduos Clint`o atsakymą. Bent jau tą tikrąjį. Jeigu sumeluos – kris Bob`o palankumo skalėje. Beatričė net visus įmanomus savo metodus pasitelkusi nebūtų William`o įtikinusi Barton`ą pasilikti, jeigu Robert`as pageidautų iš to vyro tik apsaugos. Ne ne. Jokiu būdu neleistų kažkokiam pašaliniui trintis jo būties oazėje. Clint`as turėjo parodyti, kad yra vertas čia būti. Ir visai ne demonstruodamas savo talentą būti apsauginiu. Tai Bob`ui net nerūpėjo. Norėjo įvertinti kompaniono žmogiškąsias savybes imponuojančias Stark`ui.

Ar Barto‘ui nors akimirką toptelėjo į galvą, jog naujasis darbdavys sugalvojo šiam surengti išbandymus. Tuo labiau, jog sugebėjo vieną jų įveikti savo principingumu bei paprastu darbo etikos kodeksu, kurį susikūrė prieš keletą metų pradėjęs dirbti. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tas vyras, stovintis prieš jį ir prašantis šlamšto skirto skrandžiui užkimšti, padarė tiek daug gero sukurdamas įvairių įtaisų, be kurių kai kurie negali jau ir išgyventi. Neįtikėtina. Bet ar tikrai tikėjosi kažko geriau? Ne. Visi turtuoliai nuobodžiaujantys dėl savo beprasmiškos plotmės vienodi. Vis dėl to, iš kitos pusės, William‘as jam kėlė užslaptintą susižavėjimą. Talentu, pasekimais visur.
Užduotas klausimas išveda iš pusiausvyros, bet ar parodė tą savo akmeniniame veide? Žinoma, ne. Reikėjo kelių akimirkų apsvarstyti šiojo pateiktą uždavinį. Va dabar jau ir grūmėsi savo dalykiškumu. Negražu už damos nugaros ją apkalbėti su jos broliu, bet jis turėjo tokią stiprią nuomonę, kurią norėjo išreikšti balsu. Ir pabazarint šiek tiek.
- Su visa derama pagarba, jei man tektų garbė suartėti su jūsų seserimi, manau, kad po kelių minučių joje mano pimpalas nušaltų ir nukristų, - tas pats dalykiškas tonas, bet žodžiai, kuriuos pasakytų bičiukui gerdamas alų, o vėliau vos pastovėdamas ant kojų, su šiuo susimuštų, nes vyriškas testosteronas trenktų galvon nelyginant kokiam instinktų valdomam žvėriui. Įdomu, ar Starko kumščiai kaip mergiotės ar kaip tikro vyro? Ar tas išsipagirioti nespėjęs veidelis buvo kadanors užtinęs po muštynių taip, kad net pati motina negalėtų atpažinti?

Tai buvo... Tai buvo paskutinis lašas pripildęs nuoširdžios simpatijos taurę, kurią pakėlęs išgėrė už Barton`o sveikatą. Koks šaunus tipas. Gal visgi darė klaidą šlykštėdamasis žmonėmis, atsisakydamas su jais bendrauti, įsileisti juos į širdį, asmeninę savo erdvę? Šią akimirką pamiršo kodėl tapo nupušusiu sociopatu, viešai dergiančiu ant galvos žmonijai kaip vienetui, kaip masei, kaip sąvokai. Aukštai iškelti Will`o antakiai, subtiliai klausiamas žvilgsnis ir pavargęs, papurtęs veidas suėjo į cinišką fizionominę visumą. Vieną, dvi, tris, keturias sekundes prastovėjo nejudėdamas, nė menkiausio raumenėlio nekrustelėdamas, net akių obuolukų nevilgydamas. Kol... Iš pradžių kikeno lėtai. Galėjai išgirsti kiekvieną juoko giesmę sudarančią natą fonetiškai. Pradėjęs ramiai ir kukliai, vyras kas akimirką suintensyvindavo savo juoką, kol pasilieka juo visas plyšantis. Bob`ui skaudėjo skruostus, pilvą. Trūko oro. Kvatojo ilgai, entuziastingai, garsiai ir nuoširdžiai. Atrodė, kad nesiliaus. Kad, na fiziškai negali to padaryti. Tačiau netikėtai visiškai aprimsta. Absoliučiai. Tik PAGALIAU sveiką raudonį įgavęs veidas ir paraudusios, kiek padrėkusios akys išdavė tai, jog visai neseniai Billis juokais leipo. Atrodo, kad prajukimo būseną buvo net iš žvilgsnio iškratęs. Neįtikėtinas persimainymas.
- Mano nenukrito,-truputėlį praviros, perdžiūvusios vyro lūpos palydi frazę, nuskambėjusią rimtai it pats nepramanyčiausias faktas. Awkwaaaard. Tiesiog spoksojo į Clint`ą keistu, mankiakišku žvilgsniu. Atrodė, tuoj išsitrauks pimpalą, paims jį tarp pirštų ir kikendamas pradės gaudyti Barton`ą, staugiodamas įspėjantį „pagausiu pagausiu“. Arba pasiims peilį, nusipjaus pimpalą ir jį suvalgys. Žodžiu padarys kažką siaubingai neadekvataus. Labai awkward. Tylu, ramu. Įtempta. Kol... Stark`as vėl griausmingai juokais superkūnija. Šį kartą nesuprato kodėl juokiasi, todėl ir juoko to būta maniakiško. Visiškai nurimsta šį kartą kur kas greičiau. William`o akyse atsispindėjo gilus, sielą apraizgęs ir joje parazitiškai įsišaknijęs apmaudas. Atmosfera pasidarė tokia nepatogi, kad net slėgė. Vyras nevikriai apsisuka ant kulno, pajudėdamas prie vieno iš kompiuterių. Linksmumo valandėlė baigėsi, mieli vaikučiai. Sukritęs į kėdę lygiai 1,5 sekundės intensyviai maigo klaviatūrą. Nežiūrėjo į ją visiškai, nors Bob`o pirštai judėjo it tris kartus sugreitintame kadre. Atsistojęs paskubomis nuliuoksi prie kažkokio stacionaraus, maždaug metro su puse ilgio, kvadrato formos įrenginio. Palei jo viršų mosteli rankomis, spragteli absoliučiai visais pirštais ir erdvė, absoliučiai visas garažas sumirga nuo oranžinės spalvos holografijų, vaizdavusių nesuprantamą šifrą. Stark`as viską šifruodavo. Savo paties sumanytu būdu. Nenorėjo, kad jo išradimų idėjos net patekusios į blogas rankas būtų apsaugotos užtrakto, pavadinimu William`o Robert`o Stark`o protas. Lėtai vakštinėdamas mosavo rankomis tuos keistus simbolius rūšiuodamas. Sistemino informaciją. Buvo visiškai užsižiopsojęs. Apie tai, jog patalpoje VIS DAR yra Barton`as Bob`as supranta tik tada, kai netyčia užlipa vyrui ant kojos. Susiraukia kaip trys velniai. Traukdamasis nuo Clint`o nepertraukiamai menkina jį smerkiančiu, nedraugišku, atšiauriu ir dar kaltinamu žvilgsniu. It Hawkeye būtų nužudęs ir išprievartavęs savo paties motiną.
- Mano dirbtuvėse tu nesitrinsi,-griežtai meta, akimis sugrįždamas prie ore sklaidančių koduočių,-Jos – pati asmeniškiausia, pati privačiausia mano erdvė,-svarus argumentas. Kategoriškas ir teisingas, kaip bebūtų keista,- Jos kaip subinskylė, kurioje subrandinu ir išstumiu savo grynuolius. Esi kaip pimpalas sulindęs giliai į mano subinskylę ir man tai visai nepatinka, nes nesu žydras. Ištrauk save iš mano išmatų skylutės. Lepečkok iš čia,-hm... baigia galų gale taip, hm... įmantriai filosofuoti. Vyro tonas buvo griežtas, tačiau ir mažumėlę prielankus. Neturėjo noro maišyti Barton`o su žemėmis,- Kitose mano būsto kertelėse gali daryt ką nori, kur nori,-prideda, savotiškai padrąsindamas Clint`ą užkilusį laiptais į svetainę užsiimti kuo tik jo kietuoliška širdelė trokšta. Stark`as nėra paranojiškas (iš visų jam atitekusių neigiamų savybių, šios neturi, kietai nia?), bet tikrai yra sveikai atsargus. Jam nepatiko, kad Beatričė gali kada panorėjusi ateiti į jo garažą, tai ką jau kalbėti apie Barton`ą, kurį akyse regi pirmą kartą gyvenime. Labai sergėjo kompiuteriuose slypinčią informaciją, programas, Ir visai nesvarbu, kad tik pats vienas gebėtų tai suprasti ir tuo naudotis. Dažnai jausdavosi esąs kažkokiu nestabiliu sprogstamuoju užtaisu, kuris turi potencialios jėgos nušluoti visa aplinkui. Žinoma ne tiesiogine ta žodžio prasme. Kas valdo informaciją, valdo pasaulį. Priklausanti Stark`ui yra destruktyvi, apokaliptinė ir piktavalio valioje gali per vieną dieną pertvarkyti visą sistemą. Išradimai, cheminiai junginiai, technologijos, programos... Ir jeigu idėjų neišlieja, nepaverčia jų kažkuo apčiuopiamu, tai jos kaip balsai galvoje neduoda ramybės, neleidžia susikaupti, morališkai plėšo į gabalus, tampo į visas puses, kol galų gale joms paklūsti ir sukuri arba kažką labai gero, arba kažką labai blogo. Bet kokiu atveju ne kas. Nes kol pasaulį valdo pinigai, kol žmonės trokšta pelnytis, kol jie nėra vieningi, tol net ir paties geriausio gėrio, galinčio pakeisti milijardus gyvenimų, nemokamai nepadalinsi tiems, kuriems to tikrai reikia. Tai tik viena priežasčių, kodėl Stark`ui yra taip sunku priimti savo padėtį pasaulio struktūroje. Kodėl ją niekina.